- papaikti
- papaĩkti intr. 1. K pakvailti, pamišti: Kiba papaĩko tavo moteris?! J. Tavo sūnus lyg papaĩkęs J. Jau buvo papaĩkusi ana, i ans išgydė, daba y[ra] sveika Prk. Ar tu papaikaĩ, kad rengiesi tokią kiaulystę iškrėst! Lkč. Ką darai?! Nebūk papaĩkęs! Vvr. Ragana kuone papaiko – ji kalytę puola, vaiko S.Nėr. Taip gel[ia], kad papaĩkti gali! Sg. Ar papaikái, ka tiek pigiai prašei [už sviestą]! Sg. | prk.: Jau tas kosulys papaĩko – kankina ir dieną, ir naktį Vlkv. ^ Dirba kap papaikęs (smarkiai, greitai) LTR(Kbr). Eina kai papaĩkęs! Br. Tai dabar papaĩko – niekur negali rasti tos skrandutės, ir gana! Skr. 2. pasiusti (apie gyvulius): Tas šuo papaikęs Nm. Šuo daužėsi ant grandinės, lojo it papaikęs J.Dov. | Nu jau visai papaĩko ta karvė: tik nuvedu į pievą – ir vėl namie Lkč. 3. labai užpykti, užsiusti: Tėvas, tai pamatęs, visai papaiko: įkirto savo sūnui Jonui dvidešimts rykščių ir išvijo BsPIII48. Jis ant manęs taip papaĩko, maniau, ma[n] jau bus galas Žvr. 4. nustoti klausyti, priešintis, sukilti: Kamendotas ... traukė drausti papaikusių žemaičių S.Dauk. Žemaičiai ... papaikusys bažnyčias savo sudegino ir vyskupą išginė S.Dauk. 5. išdykti, išpuikti: Na ir papaĩkęs tas vaikiščias! Plk. \ paikti; įpaikti; išpaikti; papaikti; supaikti
Dictionary of the Lithuanian Language.